Anūkėliai

Kas galėjo, nužydėjo,

Krauna sėklas dobilėlis,

Mezga spurgas kitos gėlės…

Ant pušies – nauja burbuolė,

Dar žalia – tokia gražuolė,

Kaba uosio trys vaikai,

Kiek šalia – nesuskaitai,

Beržo šakos net apsunko,

Nes karolių – visas tuntas...

O gražiausia puošmena,

Ąžuolo gilė nauja,

Į kaštoną pažiūrėjau...

Kiek žiedų nudrabstė vėjas!

„Neliūdėk, – saulutė sako, –

Nežiūrėk žemyn, į taką,

Virš galvos, štai – debesėlis,

Naujus vaikučius iškėlęs’’...

Kokie gražūs anūkėliai!