Kaita – nežinomybėje

Kaičiasi metų laikai,

Privalu ir man

Kažką vis keisti,

Bet ir vėl – pavasaris

Ir nemoku iš esmės

Visko pakeisti…

Nevalia nukirsti medį,

Kada jis lapoja,

Nevalia užminti skruzdę,

Jei ne ten ropoja,

Jos takai – tik į namus,

Kur kitos seka,

Daug mažų pėdų

Ir kojų…

Nepakeisiu,

Kas jau vakar buvo

Nežinau,

Kas bus rytoj.