Poezija
– tai mūsų dienos,
Kartais
būna pilkos,
O
mintys – žemuogės,
Surinktos
pievelėje,
Sunertos
karolėliais
Dar
ant žalios smilgos,
Neši
jas mamai,
Kuri
negali čia ateiti, –
Tai
apeigos nuo seno,
Girgždanti
medinio šulinio
Nebenardinama
jau svirtis.
Proza
– buitis,
Pasilenkia
prie žemės,
Nušluosto
prakaitą
Ir iš
to paties medinio šulinio
Paskutinius
lašus,
Kaip
ašaras,
Vis
semia…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą