2018 m. gegužės 16 d., trečiadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai




Papūgėlės ir gyvybės kaina

   Prieš daug metų, jeigu apskritai laiką skaičiuotume metais, namuose buvo tikras zoologijos sodas. Ne iš gero gyvenimo, ne dėl pramogos...Virtuvėje ant sienos keliais aukštais sustatytuose narveliuose čiulbėjo, ulbėjo kanarėlės, dagiliai, papūgos. Rytais nereikėjo jokio žadintuvo, – visos sujudėdavo vos brėkštant. Atsikeli, pakeiti vandenį, išvalai išdrabstytą maistą, naujai pakloji pjuvenomis inkilus, kur yra mažyliai, o jie – tokie maži, kad iš pradžių baisu net į saują imti. Kiekviena nauja gyvybė yra gležna. Ir taip kas dieną, kol per mėnesį paauga ir pradeda galvas kaišioti iš inkilo. Kai jau patys ima lesti, nešu į turgų. Žiemą ir vasarą paukšteliai deda ir peri – visus metus, kol nusilpsta. Jeigu atskiri, vis tiek deda, kur pakliūva, miršta... Kol maži, žmonės perka ir dažnai net kalbėti išmoko...Ne kartą buvo, gaudai pirkėjui vieną, o pro tarpą – švist kita ir nebe pagausi...Gaila mažylio, gaila viso mėnesio triūso, gaila, kad vaikams nenupirksiu sočiau pavalgyti. Išskrisdavo ir iš namų vasarą, jeigu pamiršti, kad atidarytos balkono durys ar langas. Visi skrendame į laisvę…
   Ir taip gal penkiolika metų klausaisi, ar kas neatsitiko. Apačioje – voljerai, ten veda vaikučius žiurkėnai, jūrų kiaulytės, net smiltpelės, padovanotos profesoriaus Kazlausko. Visus reikia apžiūrėti, sutvarkyti, parduoti per išeigines.
   Kur tik yra kokia vieta kambariuose – akvariumai, – veisiau žuveles, braidžiau su auliniais ir samteliu graibiau uodų lervas, ciklopus, dafnijas. Visos Vilniaus balos ir maži ežerėliai apvaikščioti, nes viename pasibaigia maistas, randi kitame. Netgi žiemą kerti ledą ir brauki, pili į pilną vandens stiklainį, sušlampa rankos, gelia pirštus, bet reikia skubėti, kad parvažiuotum, išdalintum, suskubtum į pamoką.
    Skaitau įžanginį mokiniams savo kūrybos ketureilį, parašytą naktį, o ausyse dar skamba paukštelių balsai, mirga, raibuliuoja vanduo...Jame – gyvybė, jos žodžiais nenusakoma kaina.
Paaugo sūnūs, padėdavo sekmadieniais. Bet mirė vyras, tarsi išskrido paskutinė viltis į padangę…
   Čiulba ir dabar paukšteliai parke, matau sūnaus akvariumą ir nenusakomas jausmas užtvindo krūtinę, netgi kaltės jausmas prisiminus, kaip rasdavau nugaišusią žuvelę, išskridusį paukštelį. Nesugrąžinsi nė paukštelio, nė gyvenimo, – nuplaukė nesugauta auksinė žuvelė.
   Liko tik eilėraštis, vis dar ir naktimis rašomas.



                                                                    Ona Baliukienė

Komentarų nėra: