Papūgėlės
ir gyvybės kaina
Prieš
daug metų, jeigu apskritai laiką skaičiuotume metais, namuose buvo
tikras zoologijos sodas. Ne iš gero gyvenimo, ne dėl
pramogos...Virtuvėje ant sienos keliais aukštais sustatytuose
narveliuose čiulbėjo, ulbėjo kanarėlės, dagiliai, papūgos.
Rytais nereikėjo jokio žadintuvo, – visos sujudėdavo vos
brėkštant. Atsikeli, pakeiti vandenį, išvalai išdrabstytą
maistą, naujai pakloji pjuvenomis inkilus, kur yra mažyliai, o jie
– tokie maži, kad iš pradžių baisu net į saują imti.
Kiekviena nauja gyvybė yra gležna. Ir taip kas dieną, kol per
mėnesį paauga ir pradeda galvas kaišioti iš inkilo. Kai jau patys
ima lesti, nešu į turgų. Žiemą ir vasarą paukšteliai deda ir
peri – visus metus, kol nusilpsta. Jeigu atskiri, vis tiek deda,
kur pakliūva, miršta... Kol maži, žmonės perka ir dažnai net
kalbėti išmoko...Ne kartą buvo, gaudai pirkėjui vieną, o pro
tarpą – švist kita ir nebe pagausi...Gaila mažylio, gaila viso
mėnesio triūso, gaila, kad vaikams nenupirksiu sočiau pavalgyti.
Išskrisdavo ir iš namų vasarą, jeigu pamiršti, kad atidarytos
balkono durys ar langas. Visi skrendame į laisvę…
Ir
taip gal penkiolika metų klausaisi, ar kas neatsitiko. Apačioje –
voljerai, ten veda vaikučius žiurkėnai, jūrų kiaulytės, net
smiltpelės, padovanotos profesoriaus Kazlausko. Visus reikia
apžiūrėti, sutvarkyti, parduoti per išeigines.
Kur
tik yra kokia vieta kambariuose – akvariumai, – veisiau žuveles,
braidžiau su auliniais ir samteliu graibiau uodų lervas, ciklopus,
dafnijas. Visos Vilniaus balos ir maži ežerėliai apvaikščioti,
nes viename pasibaigia maistas, randi kitame. Netgi žiemą kerti
ledą ir brauki, pili į pilną vandens stiklainį, sušlampa rankos,
gelia pirštus, bet reikia skubėti, kad parvažiuotum, išdalintum,
suskubtum į pamoką.
Skaitau įžanginį mokiniams savo kūrybos ketureilį, parašytą
naktį, o ausyse dar skamba paukštelių balsai, mirga, raibuliuoja
vanduo...Jame – gyvybė, jos žodžiais nenusakoma kaina.
Paaugo
sūnūs, padėdavo sekmadieniais. Bet mirė vyras, tarsi išskrido
paskutinė viltis į padangę…
Čiulba
ir dabar paukšteliai parke, matau sūnaus akvariumą ir nenusakomas
jausmas užtvindo krūtinę, netgi kaltės jausmas prisiminus, kaip
rasdavau nugaišusią žuvelę, išskridusį paukštelį.
Nesugrąžinsi nė paukštelio, nė gyvenimo, – nuplaukė nesugauta
auksinė žuvelė.
Liko
tik eilėraštis, vis dar ir naktimis rašomas.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą