Nuo Anykščių...

Obelys pražysta

Ir gimtinės sode,

Prie kelių ir plentų,

Neseniai tiestų…

Gražūs Vilniuj sodai,

Baltažiedės obelys,

Bet visų gražiausios

Tėviškės – namų…

Traukia, oi, kaip traukia

Mintys nesiliaudamos,

Taip dažnai sapnuoju,

Kad namo grįžtu

Siauru takeliu...

Po obels šakomis

Visada sustoju,

Kvepia, oi kaip kvepia

Žiedai obelų...

Žiedlapių prikrito

Ir į mano plaukus,

Rankioju parėjusi,

Net bijau sugniaužti,

Tarsi savo širdį

Juose surandu...

Oi, kiekvienas kalba

Motinos žodeliais,

Tuos pačius kartoja:

„Tu – nuo Anykščių’’…