Pamąstymai

Gyvybės pradas – iš vulkano,

Požemio versmių,

Kur nepasiekia saulė,

Bet turi savo spindulių

Ir iš savęs šviesų…

Dievybė – meilė,

Kai susijungia du,

Pasauliui tada skelbia, –

Mes – amžini,

Kol esame kartu...

Gyvybė prisitaiko,

O mirtį garbina

Tamsus dangus,

Kol ten nukankame,

Numiname padus…

Sielos nebūtų,

Jei nebūtų kūno,

Kurį sukūrė žemė,

Kad būtų kur gyventi dvasiai,

Kai grįšime į pradžią,

Kur vėl prasideda žmogus.