Mūsų tėvai

Nelengva medį teisingai pasodinti,

Saugai, kad tik šaknis būtų tiesi,

Kad viršūnėlės nepažeistume,

O nulenkta per amžių bus liūdna,

Žiūrės gi ir pro debesis į viršų,

Kur saulė, visada šviesi…

Tėvai sodino sodus,

Nors tik metus gyvendavo

Ant žemės – ne savos,

Žemė buvo labai brangi,

Paveldima arba už pinigus pirkta,

Kuriuos uždirbdavo per ištisus metus

Visi šeimos nariai.

Tik ant kalnelio smėlyje

Kapui žemę skirdavo nemokamai,

Tenai ir obelys nežydi,

Nesubręsta obuoliai…

Tėvai, kaip obuoliukus, mezgė, –

Po dvylika, kaip mėnesius,

Užaugdavo septyni sveiki, –

O žemę taip dalindavo,

Kad nedraskytų gabalais;

Prie tėvo obelų vienas pasilikdavo,

Kiti kitur išeidavo,

Todėl ir sodai visur žydi,

Kur gyvenai.