Užuojauta

Ričardo Šumino šeimai

Yra pasaulyje žmonių,

Kurių mintis skaitai,

Matai ir saugai, –

Kaip vienintelį pavasarį

Alyvos žiedą šešialapį,

Laimės melsvą akį …

O štai beeidamas apsidairai,

Kad jo nėra šalia, –

Kaip skridusios plaštakės...

Pravėriau atminties duris

Ir priglaudžiau žodžius,

Kurios man dažnai sakė,

Kad esame draugai,

Vienos lemties drugeliai

Iš žalių laukų,

Prie Lietuvos prigludę,

Kur vėjas bėga

Į juodą arimų vagą...

Įsiskverbia vanduo giliai,

Į pačią širdį –

Mūsų žemę.

Primins tavo žodžius

Pakilę vyturiai, –

Mes – tik vienos tautos

Vaikai,

Dangaus mėlynėje

Užgimę ir į ten išėję,

„Sudie“, – te pasakę...