2014 m. vasario 15 d., šeštadienis

Užuojauta




Ričardo Šumino šeimai

Yra pasaulyje žmonių,
Kurių mintis skaitai,
Matai ir saugai, –
Kaip vienintelį pavasarį
Alyvos žiedą šešialapį,
Laimės melsvą akį …
O štai beeidamas apsidairai,
Kad jo nėra šalia, –
Kaip skridusios plaštakės...
Pravėriau atminties duris
Ir priglaudžiau žodžius,
Kurios man dažnai sakė,
Kad esame draugai,
Vienos lemties drugeliai
Iš žalių laukų,
Prie Lietuvos prigludę,
Kur vėjas bėga
Į juodą arimų vagą...
Įsiskverbia vanduo giliai,
Į pačią širdį –
Mūsų žemę.
Primins tavo žodžius
Pakilę vyturiai, –
Mes – tik vienos tautos
Vaikai,
Dangaus mėlynėje
Užgimę ir į ten išėję,
Sudie“, – te pasakę...




Komentarų nėra: