Aš - tik melsva kielė,
Kuri susisuka lizdelį
Ankštoje pašiūrėje,
Ant stogo užskrenda,
Rytais vis pasižiūri,
Kaip saulė teka,
Randa vabalą ar grūdą
Ir nešasi snape,
Kur vaikai cypsi,
Mankština sparnelius
Ir laukia savo skrydžio
Už jūrų mėlynųjų...
Kai vėjas ar lietus,
Net širdis sudreba, -
Kad būtų lizdas sausas,
Visi išskridę grįžtų
Netgi iš užjūrio;
Dabar taupau žodžius,
Kad būtų ne banalūs,
Kieliukai mano,
Brangios dukros, sūnūs...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą