Laimingi
medžiai,
Kurie
drauge auga
Ir
susiliečia šakomis,
O
šaknys iš tos pačios žemės
Savo
lapams drėgmę geria,
Juos
šildo saulės spindesys.
Lietus
nuprausia,
Vėjas
sušukuoja
Ir
ima ilgesys,
Kad
visų medžių
Šiaurės
šonuose
Atrastų
vietos samana žalia
Ir
kitos, pilkos,
Kuokštais
puoštų
Ir
šiurentų naktimis,
Kai
pralekia pietys...
Laimingi
jų vaikai,
Kai
mato visada
Giedrias
dangaus akis...
Pelėdos
drevėse
Giria
savus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą