Pro langą - į pasaulį...

Sugrįžimai (Skiriu Vidmantui Kiaušui - Elmiškiui)

Negrįžta upės,

Bet pasilieka slenksčiai,

Dažnai kažkas

Upelių tiesina vagas,

O jie išgraužia net šaknis,

Kai peršoka ir lekia,-

Dabar akyse ratai

Jau pačiame dugne...

Tenai mano akmuo gyvena, -

Žolė tokia gležna,

Ji apsiveja kaklą

Ir nepaleidžia dieną naktį, -

Kaip mylimo ranka...

Ne Nemunas ten teka -

Tik gimto kaimo pažiba:

Vanduo skaidrus ir šventas -

Tai mūsų tėvų ašara...

Į Strėlupį suteka versmės

Ir Elmė pasuka

Tolyn, tolyn,

Į aprasojusias lankas;

Atsiveria prisiminimų erčios,

Kur tiktai pasaka gyva, -

Langų nei durų nebėra...