Šerkšnas

-Ir ilgumas tos žiemos,- vis atsidusdavo mama, kai rytais kurdavo krosnį.

Garsiai sakydavo, kad atsibustų ir šeima, eitų į tvartą gyvulių šerti, melžti karvę.

Atsiveria trobos durys ir įbėga seserys - Elenutė ir Verutė. Abiejų plaukai apšerkšniję, nes miegodavo priemenėje, kuri buvo supinta iš žagarų ir aplipdyta iš abiejų pusių moliu. Troboje vietos buvo tiek, kad visi pasieniai – vien lovos. Ant krosnies tilpdavome mažieji. Keliamės visi.

Praustis nėra kaip, bus šalta į lauką išeiti. Reikia bėgti ir mums į pakrūmę pirmam reikalui. Dar tik brėkšta, o medžių šakos spindi : iš vienos pusės rausva, iš kitos visai balta. Pakeli galvą, o dar mėnuo krašteliu šviečia, prie jo blausios kelios žvaigždės.

Nėra kada žiopsoti, šaltis lyg varlė už nugaros lenda. Bėgu į priemenę. Ten, kur seserų lova, pro nesandarių trobos durų plyšį driekiasi spindulys ir dažo šerkšną - visai taip pat, kaip lauke medžių šakas.

Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti. Net pagalvoju, kodėl man vis kloja ant krosnies, galėčiau matyti šerkšną visą naktį, jeigu gulėčiau su seserimis.

Žiemai suvažiuodavo visi į savo tėvų trobą, nors ir mažytę, molinę, bet tėvų ir vaikų lipdytą. Kregždės galėtų pavydėti, bet ir jos pavasarį čia prilipdys savo namelius. Ne po vieną, bet net vienas prie kito taip arti, kad šonai liečiasi. Tokios tos gausingos šeimos, tokie amžių papročiai.

-Žiema yra žiema,-kaip ir visos,-kalba tėtis. Jis jau apsivilkęs savo rankomis pasiūtus kailinius ir eina pro duris. Garuoja iš burnos ir ūsai man bežiūrint šerkšnija.

-Ko čia su vienais marškiniais stovi?-paklausė lyg ir subarė užverdamas duris. -Kai apsivilksi, galėsi atbėgti į tvartą.

Kapstausi po sukabintus ant vinies rūbus, bet visi dideli: brolių, mamos. O jie prie krosnies malkas rūšiuoja. Ir žagarai apšerkšniję per naktį : nuo ugnies spragsi šlapi ir kibirkščiuoja.

Atsisuku į langelį, o ten - dyvų dyvai. Tokios tulpės, kad ir močiutės austose drobėse nemačiau. O taip dažnai atidarau mamos kraitinę skrynią ir vis braukiu per drobę: rankšluosčiai viršuje sudėti, paklodės giliau, o kas apačioje, dar net nežinau.

Trinktelėjo durys. Grįžo iš tvarto tėtis. Kailinių apykaklė-vienas šerkšnas. Antakiai balti, ūsai balti.

Taip ir nespėjau su juo gyvulių aplankyti, kur jau yra mažų ėriukų, triušiai - balti ir margi.

„Negi ir jie apšerkšniję?“-toptelėjo į galvą mintis.

-Kiek šerkšno visur,-lyg džiaugėsi ar stebėjosi tėtė.

Į trobą įvirto su garų kamuoliu ir seserys. Subildėjo kibirai, nuo kurių byrėjo šerkšnas.

 Kai nusiaudavo veltinius, kojas aptraukdavo šerkšnas, troba pernakt atšalusi, vanduo kibire tik puodeliu pramuštas.

  Senatvėje prižiūrėjau seseris. Verutės kojų nagai buvo stori, žirklės nekirpdavo. Pamirkydavau skudurėlį, palaikydavau, tada aštriu peiliuku pjaustydavau po gabalėlį. Jos akyse mačiau gerumo ir dėkingumo ašaras. Blakstienos buvo balkšvos, kaip tada nuo šerkšno.

- Tu nežinai, kai eidavau į fermą,- tolokas kelias. Pusnys - nė šuns bėgta. Prilenda sniego, tvarte išpurtau, o taip užgelia pirštus, kad nėra kur dėtis. Grįžtant namo vėl tas pats. Nušalo ne kartą, taip ir neatitryniau.

  Daug metų praėjo, o vis einu į lauką žiūrėti šerkšno...