Pro akis lekia atminimai -
Didingi genijai
Lyg paukščiai kyla;
Vis skrenda per pasaulį
Amžinybės sielos,
Į mūsų protus grįžta,
Kad amžinai pamiltume...
Taip su jais kiltume
Į žemę atsispyrę
Ir pėdas jai paliktume -
Iš molio, geležies,
Auksu pavertę,
Sidabru nužėrę,
Vėl atgalios supiltume...
Nei užmarštis nepalietė,
Nei žaibo kirčiai;
Mintis – tai paukštis,
Kuriam skrieti lemta
Ir maži trupinėliai
Skalsos penu pavirto,-
Jie nenusilenkė net mirčiai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą