Ir dar žmogus kuria;
Galbūt nerado savojo pasaulio -
Tai ne jo dar išmintis...
Skaitau ir pasaką šalių -
Kiekviena gal kažkiek
Skirtingai žiūri
Į Dievą, velnią, slibiną
Iš „Tūstančio naktų“.
Kad taip ateitų Aladinas
Butelį patrynus
Ir sutvarkytų mūsų norus,
Nors tūkstančiai dienų,
Gal atsivertų akys,
Pakiltume nuo knygų,
Rašytume eiles ir pasakas -
Visi savas, bet jau kartu.
O gal sugrįžtume
Vėl prie Homero
Ir ten sustotume
Prie graikų dieviškų kalnų...
Bet pusdieviai prarado
Tą pasitikėjimą,
Į žemę nusileido,
O nebuvo su mumis kartu.
Oi, kiek prisikuriame vėl naujų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą