Kas dieną keičiasi peizažas,
Net vasara nebuvo taip dosni;
Kiekvienas lapas nusidažo
Ir virpa, skrenda vėjuje -
Jam pavydėti tik gali.
Kiekviename lape-vaivorykštė,
Nors debesys toli toli...
Tik žemė juos atgal paprašo -
Iš ten išdygo tėvas, motina
Ir jų vaikai-linksmi, geri.
Koks žydras dabar dangaus mėlis;
Visur, netgi ne pajūrio
Baltam kalnagūbry...
Sklaidau, renku lapus
Ir suveriu į pasakėlę -
Kiekviename veidelis mūsų
Ir vaikaičių, prosenelių vėlės,
Nors jau po Vėlinių,
Bet esame juk visada
Su atminties raktu.
Kitaip išnyktų pasakos, legendos,
Paliktume kaip medžiai -
Be lapelių, be skrandų.
Pakelk nuo žemės lapą,
Parašyk ir tu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą