Sklaidau lapus
Ir akys nejučiomis seka
Nakties vaizdus -
Drąsius medžius,
Kurie ne šiaip sau šneka...
Nukritęs lapas laikosi -
Jam kitas, svetimas,
Pakišo savo petį;
Jis nebijos dabar žiemos,
Ir žemėje nepūs, siūbuos,-
Kaip jo draugužis artimas.
Bet medžiui užlaužta ranka -
Jį kažkur vedė, vedė,
Kol pagaliau nutrūko
Maldai sudėta ranka
Ir stovi jau akis nudelbęs...
Naktis, tamsa-tai gatvių
Šaltos šviesos kalba.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą