Prisimenu-tai buvo neseniai;
Zylutė prie namų perėjo.
Liepos drevė plati,
Bet katinai įlįsti nemokėjo.
Vaikučiai taip liūdnai cypsėjo:
Gal buvo maža musių
Ar tėvai nespėjo...
Bet po kiek laiko pastebėjau,
Kad neša tiktai vienas.
Su vaikais muses gaudėm,
Lesinti padėjom.
Ir dvi savaitės nepraėjo,
Paukšteliai viens po kito
Prie landos tupėjo
Ir laukė mūsų,
Net žingsnius pažino
Ir girdėjo...
Pramigome tą rytą,
O kai atskubėjome,
Paukšteliai pievoje
Jau negyvi gulėjo -
Katės tiktai pjauna,
Bet neėda.
Kodėl taip darėme?
Ir dabar liūdna, gėda.
Svarbus žinojimas,
Mokėjimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą