„Tu dantų nešiepk ir svetimo neliesk’’

Kokioje šalyje būdavau

Tikėdamasi vėl sugrįžti,

Pirmiausia aplankydavau muziejus,

Paveikslus saugančias galerijas, –

Meno galia nuo amžių traukia,

Prisilieti tarsi prie laužo

Visagalio Dievo – įkvėpėjo,

Nudegina ugnis karšta,

Padovanota mums, žmonėms,

Pusdievio Prometėjaus...

Kokia didžiulė nuobauda

Jam buvo paskirta,

Kad nesiklausęs ėmė,

Nors ir labai gero norėjo…

Žmogui paskirta – kurti,

Atiduota veltui jam galia –

Matyti dangų,

Kiekvieną žemės lopinėlį,

Sušildyti kitų jausmus

Ir tik tada sugrįžta laimė –

Dovanotoji ugnis

Ištrina visus šešėlius…

Nesiklausus imti svetimą –

Didžiulė nuodėmė ir gėda.