Bandau
atsekti mintyse,
Kokius
sodus turėjo tėtis,
Kokiais
skiepais dalinosi
Su
artimais kaimynais,
Kaip
žiemai rišdavo,
Kad
pavasarį žydėtų,
O
rudeniop derėtų…
Užmezgę
sodai liko atminty,
Žiedais
ėmiau domėtis, –
Tokia
švelni spalva –
Nuo
baltų iki rausvų,
Tarsi
dvišonis obuolys,
Kaip
skruostai tėtės…
Pasisiuvau
ir prijuostę linų,
Kad
būtų kur tuos obuolius
Krituolius
surinktus sudėti,
Ėmiau
ir žiedus siuvinėti,
Bet
vis spalvų neatitinku,
Kokios
buvo obelų
Ir
ūsai tėtės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą