Nesibaigianti pasaka

Žinau dar iš vaikystės,

Kad pasakos ramina,

Lauki klausydama

Geros jų pabaigos,

Kad bus nukautas slibinas,

Išvaduota karalaitė,

Kai mylimas ją pabučiuos.

Maža vis vysčiau lėlę

Ir laukiau, kad užaugs,

Suplyšo seni apskurėliai,

Kitų nesuradau,

Taip ir paliko ant palangės,

Tėvų namai – toliau...

Kodėl senatvėje parūpo,

Kaip šypsosi vaikystė,

Per pusnis išvyta pamotės

Basa našlaitė bėga,

Žibučių naktį nematau...

Sudrisko pasakos,

Kaip skudurinės lėlės,

Taip reikia pasakos,

Laimingos pabaigos su priedainiu

Niūniuojamu tik sau…

Jautrus ir senas,

Kaip ir mažas, –

Nuo vieno pikto žodžio

Šiandien pašiurpau.