Kai
nežinojo paprastas žmogus
Savo
kilmės,
Spėliodavo
likimą,
Kuri
žvaigždelė rodėsi arčiau,
Tą
sau priskyrė...
Naktis
– tamsa,
O
pilnatyje – beprotybė,
Kai
susimaišo danguje dažai,
Pašiauštos
bangos kyla,
Tirštas
mėlis pakraščiuose svyla...
Uždengia
saulę slenkantis
Šešėlis
– baimė,
Kad
viską praradai,
Ką
sukūrė Dievas,
Niekas
nežinojo jo kilmės,
Kodėl
vėjas pakyla…
Nuo
žemės lig dangaus –
Tamsios
kolonos,
Tavo
atramos taškai,
Taip
statomi ir panteonai,
Nieko
gudresnio niekas neišrado,
Ką
nuo seniai žinodavo žyniai –
Tai
saulės užtemimas,
O po
jo – naujos dienos
Spėliojimai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą