Negera, kai sugriūva namas,
Kitą statyti – per vėlu žilam,
Sunku ir gaila,
Kirsti medį,
Į pamatus ridenti pilkus akmenis
Vienam…
Sunku ir gaila,
Kai pamiršti dainą,
Melodiją girdi,
O žodžiai – pasiklydę atminty, –
Sunkūs atodūsiai
Ir išsvajotos meilės troškulys
Dar aidi naktimis...
Gera klausytis vyturio pavasarį,
Paskui lakštingala jį keičia vakarais
Ir primena mums vasarą,
Paparčio žiedo paslaptį
Ir paskutinę laimės viltį,
Auštančią rytais…
Kai pasibels ruduo į širdį,
Dėkosim dangui,
Nuskrisime su angelo giesme
Giliau – nei žemės grumstas,
Aukščiau – už vyturį…
Ką prisiminsime, vaikai primins?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą