Laisvas, kaip paukštis...

Žmogus nebūna laisvas,

Nebent užgimtų paukšteliu,

Rastų sau vietą,

Kur lizdelį sukti,

Žemėje – nesaugu,

Numins ir jo mažyčius,

Ant medžių – daug panašių draugų,

Lapai šlapi, kai lyja,

Saulė viršuje taip spigina…

Žmogus ir menas –

Sielos visuma,

Bet jo – toks pats likimas,

Kur prisilies,

Ten – tuštuma,

Vienatvės baimė ima…

Žmogus nebūna laisvas

Netgi nuo savęs, –

Paveldimas ir skausmas,

Gėdos jausmas

Ir garbės troškimas...

Tada ir tiesiame į dangų

Dvi rankas,

Keliame akis vien užtarimo.