Papartis – nemarus,
Nors miške – daug vietos,
O įsitaiso tarp kelmų,
Biržių, viržiais pažymėtų…
Papartis turi daug šakų,
Taškeliais geltonais išmėtytas,
Jos žalios ir išlieka,
Kai apipusto baltas sniegas…
Papartis kyla iš gilių šaknų,
Iš taurės žalio vyno,
Burtininkas raito jo lapus,
Mergelei vainikėlį pina…
Kas jį pasėja be žiedų,
Nei vieno grūdo ąžuolyne,
Kas išnešioja jo vaikus,
Kaip apželia miškas žolynais?
Po krūmais tupi miško vaikiai,
Gražuolės fėjos su ilgais sijonais
Lapą į lapą trina,
Upeliuose tik jų palas velėja…
Paparčio žiedai plaukia
Iš dangaus rasos lašais,
Motulę žemę atgaivina,
Tada ir pamatai naują gyvybę…
Joninių vakare ir naktimis
Suokia lakštingala pamainomis
Su volunge, strazdais, kikiliais
Apie amžiną paparčio gyvastį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą