Mes – močiutės

Senas ir vaikas,

Neturi paslapčių, –

Mažas nesupranta,

O senam – tas pats,

Ką apie jį

Kiti ir mano…

Laikau ant rankų

Savo vaikučius,

Sūpuoju, kaip ir tu,

O akys dangų mena, –

Švelnūs plaukai,

Lyg pienės pūkas,

Mintimis į tolį skrendame…

Užaus jie ir turės

Dar įvairiausių paslapčių,

O mes visai pasensime, –

Nesinorėtų,

Bet dangus taip lemia.