Mes – artimi

Jūs taip toli nuklydę

Nuo savo gimtinės,

Lyg paukščiai sukate gūžtas

Ant medžių svetimų,

Bet savo kalbą dar atsimenate,

Tik rašote kitu žodžiu...

Mus šaukia vakaras,

O pas jus – rytas,

Todėl ir keliamės,

Savo vaikus užmigdome

Po vienu dangumi,

Tik vis kitu laiku...

Pas mus – dar vasara,

Ir saulė beria šypsnį,

Pas jus net vasara

Visus metus...

Kokie mes artimi,

Kol šaukia mus Tėvynė,

Ir nesvarbu,

Kur gyveni.