Vėtrungė kieme

Kam kelia vėtrunges

Nuo labai seniai,

Juk vėjo vis tiek nesuvaikysi,

Jisai gręžioja į visas šalis,

Kaip mūsų dieną...

Gal kad nepaklystume?

O paklydimai – vėjo paslaptis,

Iš kur kada atklysta,

Net pakelia smėlio smiltis

Ir sniego sūkurys kažkur nudulka,

Jau ir diena į vakarą nuslysta.

O vėtrungė – viltis,

Kad galima nelaimės,

Kada perspėja, išvengti.

Siūbuoja ji ne kiekvienam kieme, –

Pasikeitė gyvenimas,

Tiktai išlieka dažnos

Ir nelaimės karčios neišnyksta.