Prie atvirų durų

Visa žemė – vienas kambarys,

Labai didelis, daug durų,

Pro kurias ateina ir išeina

Dideli, maži,

Jauni, seni...

Daug langų

Ir visi į dangų,

Net ir naktį būna atviri,

Kaip kitaip nukristų žvaigždės

Ant ištiesto delno,

Kada būname tik savimi.

Kas ateina, pasibeldžia,

Žino, būna laukiami,

O išeidami išsineša dalelę laimės,

Kad nebuvom vieniši...

Nekalbėkime apie nelaimes,

Jos suranda kelią

Ir už nugaros sustoja,

Kada liekame vieni

Didžiuliame pasaulio kambary.