2016 m. gegužės 29 d., sekmadienis

Skuba




Kada į praeitį atsisuki,
Juokiesi iki ašarų
Arba verki, kaip debesis,
Kuris atnešė liūtį,
Nes niekad nežinai,
Iš kur juos ginti jau pradėjo vėjas.
Kai šilta, lyja ir nulyja,
Dangus ramiai giedrėja
Ir niūrią nuotaiką išsklaido,
Tik lieka dar šlapia žolė
Ir gėlių prisimerkęs žiedas.
Keliai – ne tiesūs,
Kryžkelės ir posūkiai,
Panašūs gal į vėją,
Nes einame skubėdami,
Dažnai pavėjui,
Todėl ir ašaros – neapsižiūrėjai...




Komentarų nėra: