Skuba

Kada į praeitį atsisuki,

Juokiesi iki ašarų

Arba verki, kaip debesis,

Kuris atnešė liūtį,

Nes niekad nežinai,

Iš kur juos ginti jau pradėjo vėjas.

Kai šilta, lyja ir nulyja,

Dangus ramiai giedrėja

Ir niūrią nuotaiką išsklaido,

Tik lieka dar šlapia žolė

Ir gėlių prisimerkęs žiedas.

Keliai – ne tiesūs,

Kryžkelės ir posūkiai,

Panašūs gal į vėją,

Nes einame skubėdami,

Dažnai pavėjui,

Todėl ir ašaros – neapsižiūrėjai...