Neužmirštuolės žydi

Mažytės ir greit nubyrančios,

Nežymios ir nesiprašančios į puokštę,

Našlaitę primenančios,

Mėlynomis akimis,

Bet dirvonus ir vejas

Gražiai papuošia,

Lyg mažos dangaus pėdos,

Žeme pasitiesusios,

Vilioja savo spalvomis.

Būna ir skaisčiai mėlynos,

Violetinės ir baltos,

Gal drauge žydėjusios...

Kaip negrąžinamai praėjo laikas,

Tu išėjai ir liko

Tik neužmirštuolių atmintis

Ir mano vienos pėdos

Su dangaus mėlio akimis...

Gal nužydėjusios?

 Ne savo spalvomis?