Pražydo
obelys
Baltais
žiedais,
Nuo
jų nelinksta šakos,
Tik
neša vėjas pažeme
Lengvus
lapus,
Ant
jų giesmes
Paukšteliai
rašo,
Kasmet
kitus žodžius,
Gal
užsimiršę,
Lietaus
lašu nupiešia.
Retai
kada juos išgirstu,
Retai
kada lankausi,
Todėl
ir metai – lapai
Lieka
visai balti,
Su
rausvu viduriu,
Iš
kur vėliau ir vaisius
Pakyla
ant šakų;
Kasmet
aukščiau jis mezgasi,
Tik
žiedlapiai į žemę krenta...
Žinau,
ateis diena
Ir
bet kuriuo metų laiku,
Kai
užsigeidusi saldžiųjų obuolių
Nebe
pasieksiu,
Prie
jų nebe nueisiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą