Neturime
tikrų kalnų,
Kurie
iš klinčių ir uolų,
Kurias
nugludina
Supykęs
vėjas.
Mūsų
kalneliai – tik iš gelto smėlio,
Per
šimtmečius apaugę medžiais,
Retais
ir atvežtais,
Čia
žydi savos baltos ievos,
Kur,
sako, guli milžinai,
Jų
kaulai seniai sudūlėję...
Anksčiau
dardėjo
Ūkininko
ratai per aukštuosius kalnelius,
Smagiai
ir į pakalnę nuriedėjo,
Kanopomis
kapojo žvyrą,
Akmenų briaunas nugludino eiklūs žirgai,
Karius
į tolimus kraštus nešiodami
Ir
pavadinimais svečius dažnai viliojo,
Kol
šie neišėjo.
Neturime
aukštų,
Bet
ir savus
Išgarbiname
atminimais, –
Smėlio
kalne – mediniai kryžiai,
Rūpintojėlis
– tik iš ąžuolų
Ar
savo rausvo molio –
Tai
ir viskas,
Kas
liko iš senovės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą