Pakalbėk
su manim,
Vakaras
– šventinis, –
Tu –
toks tolimas aidas;
Praeitis
– dabartis,
Ateities
– vis mažiau,
Bėga
dienos – ne slenka.
Ar
jauti, kad arti
Srauni
upė ir slenkstis,
Kai
pribėgs ir pakils,
Nepajusime,
kaip kada krentame...
Paklausyk,
kaip arti
Plaka
širdys ir verkia,
O
negrįžta net ašara
Į
mūsų akis susitvenkusi...
Pasvyruok
vėjui pučiant
Ar
nutilus rytais,
Nors šaka po langais ir pabelsk,
Kai šaukiu tavęs pasiilgusi,
Netgi
medžiai įsiminė vardą...
Pasvajoti
šį vakarą – verta,
Kas gi kitas jau mus besuartins.
Kas gi kitas jau mus besuartins.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą