Dėl
vyro netekties,
Našlaičiais
likusių vaikų
Iš
skausmo motina
Egle
pavirsta,
Nusvyra
rankos,
Jos
šakomis lietus,
Kaip
ašaros pasipila
Per
audrą šaltą,
Skaudžią
liūtį,
Varo
į mišką šiaurys nevidonas.
Tai
kas, kad sūnūs dideli,
Nelaimės
tyko dar didesnės,
Tada
sustingsta kojos,
Tik
bėga šaknimis vanduo
Ir
plauna paskutinę viltį,
Kad
gražesnis bus rytojus...
Niekas
jau mūsų neužstos,
Tik
vėjas plėšo
Ir
palenkia tai į vieną,
Tai į
kitą šoną...
Kaip
atsitiesti motinai,
Nes
vardo nepaklaus dangus,
Ryto
aušroj ir vakare
Krauju
raudonas...
Apsigaubiau
žalia skara,
Bet
ir po ja nyku,
Palaima
– buvusi svajonė,
Kad
būsime laimingi, nors senatvėje,
Kada
vaikai užaugs,
Bet
išsisklaidė rūkas, o ne užmarštis...
–
Oi, Žilvine! –
Paliko
amžina dejonė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą