Kiekvienas lipdome
Save, kaip ir gyvenimą,
Vis minkome ir dedame
Savo visas žinias,
Po to - į laužą, krosnį
Ir ilgai kūrename,
Kad jis būtų stiprus,
Užgrūdintas ugny
Ir mūsų žemėje.
Sunku atrasti meilę,
O taip pamesti lengva -
Vienas akimirksnis
Ir tamsi nežinia,
Tarsi ištirpsta ledas,
Krinta sniegas baltas
Ir virsta varvekliu,
Balta gyvenimo žiema...
Tada krūtinę spaudžia
Ir tiesiame į saulę
Verkdami rankas...
Kokia trapi ir laikina
Ta sniego skulptūra,
Jei suręsta be meilės...
Ir tu , ir aš joje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą