Sniego baltieji patalai
Giliai jau žemės veidą
Slepia,-
Nėra upelių – ledas,
O po juo vanduo gurgena
Ir pasakoja savo atmintį.
Jis nemeluoja niekada ,-
Juk tai išgirs ir šaknys,
Ir akmenėliai jo dugne,
Žolė, jau vystanti pakrantėje,
Be saulės, nors vandens yra...
Tenai toli ir nendrė
Šiurena pasaką
Ir jos plaukai balti,-
Ant balto sniego
Nugulė žiema balta...
Sruvena geros mintys,
Kol upelis teka,
Kol dar jo gyslomis
Lėtai ir tyliai teka
Tiesa,
Tik jo šventa tiesa.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą