Tylu, kaip tylią naktį
Prieš Kalėdas,
Kai skverbiasi į sielą
Laukimas, ilgesys...
Jau skleidžiasi pirmieji
Ievų ir lazdynų pumpurėliai,
Kada gi šis pavasaris pražys?
Ateisiu, atsisėsiu
Ant juodos žemelės;
Žiemą žiemužėlę
Per Didįjį Penktadienį
Apkaišysiu verba,
Tegu palaimina visus
Lietus, kaip ašara,
Iš pačios sielos išsiliejusi.
Gal ji nuskaidrins
Mūsų vaikų, vaikaičių
Šypsenas tyras.
Jau be šiurpios
Šio amžiaus praeities.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą