Supynės dauboje

Tik gimusius mus pakelia
Ant mamos rankų
Ir pirmą šūksnį
Sugeria pirmos nakties tyla.
Sūpuoja mažą lopšį
Nerimastingos akys;
Seka pirmą žingsnį
Mamos ranka.
Taip sujuda kasdien supynės,
Kai sėdasi į jas kažkas.
Vėl laukia, kad greičiau
Prabėgtų mažos dienos,
Pakiltų prieš akis
Erdvė plati,
Nors ir žinai,
Kad alkana...
Kažkas vis dega širdyje.