Tik žmonės

Susimąstau, kodėl turiu tylėti,
Kai byra žodžiai svetimi
Ir be prasmės.
O dėl šventos ramybės
Visa ko turiu atsižadėti-
Gyvenimas apkarsta
Be savo minties.
Todėl ir Hamletas ilgai
Vis narpliojo problemą-
Gyvybės ir mirties,
O rado tiktai keršto būdą
Ir žūsta dvikovoje dažniausiai
Nekalti, ne tie...
Taip niekas nepasikeitė-
Tiktai laikai ir rūbai,
Kuriuos dėvėdavo ir skalbdavo kiti,
Nusinešiojo ir nubluko,
Į sąšlavyną buvo išmesti.
Bet prigimtis ir žodžiai pasiliko-
Dažniausiai esame pavydūs ir pikti.
Atsiremiu tada žodį- knygą,
Amžių išbandytą plunksną,
Ir ieškau dar gyvenimo prasmės.
2009