Turėjo tėvas sūnus tris,
Užaugo tiesūs kaip medeliai-
Jėgas beliko išbandyti jiems,
Kokie keliai arčiau širdelės...
Išleido visus tris toliau,
Kad vėl sugrįžtų į gimtąją šalelę,
Apjuosė juostą-dėl vilties
Ir nosinę, kad nusišluostytų,
Kai prakaitas čiurkšlėm srovena.
Vyriausias metė burtą-
Ėjo, kur šviesa tarsi šauklys
Nušviečia paruoštą jau kelią,
O vidurinis pasirinko mėnesėlį-
Pilnatis žėruoja jam gražiau,
Negu dienos saulelė...
Jauniausiam rūpi išbandyti,
Ir ką naktis prieš dieną padaryti gali.
Kada aušra saulėteky nušvis,
Užriš jis nuotakai savo skarelę.
Praėjo metai, visi trys atrado
Atskirai kiekvienas savo dalią,
Tik tėvas negirdėjo, nes laikas-
Tas gudrus laiškanešys
Pas juos gerokai pavėlavo...
Dabar jau niekas nesakys,
Kad laukė nesulaukė- kiekvienam dalelė
Išbūrė lemtį, susiėjo visi trys,
Pas tėvą, kai nubiro atskirai
Gelsva lyg gintaras žemelė.
2009
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą