Ne kartą girdėjau sakant, kad seno žmogaus veidas negražus. Netiesa. Mano tėvelio, mamytės, brolio Petro-jis buvo vyriausias iš brolių, sesers Elės veidai man buvo gražūs. Visus juos mačiau gyvenančius ir greitai išeisiančius nuo mūsų. Visi buvo ramūs, nors žinojo savo greitą lemtį. Prisimenu jų pasakojimus, bet neturėjau laiko tada rašyti. Dabar jau ne viską ir papasakočiau.
Dabar atsikėliau nuo sesers Verutės lovos, apkamšiau-gal užmigs...
Kiek daug ji man jau kelinta diena kalba apie tą patį-skausmą. Jai irgi skauda...Seniai nebevaikšto, anksčiau dar ilgėliau pasėdėdavo, todėl mažiau ir skaudėjo, o dabar...
-Dažnai pagalvoju,-monotoniškai kalba Veronika.-Kam žmogui reikia ir gimti? Žiūriu į Saulę, kitas planetas ir galvoju, kad ten geriau-nėra skausmo.
Senolė atsidūsta, skaistus jos veidas visai ramus, nors žinau-skauda, todėl taip ir sako:
-Kartą prie namo tujoje perėjo paukščiukai. Tėvai po vieną išskrenda ir grįžta. Tuja atrodė gyva. Išgirdau skausmingą paukštelio klyksmą. Vanagas griebė, plunksnelės pabiro į šalis-nebėra...Kaip jis bijojo, kovojo už gyvybę, nes dar maži vaikučiai lizde. Ir vanagas turi vaikų...
Verutė kažkaip nesmagiai nusišypso, nežinia, kaltina vanagą ar jį išteisina.
- Kartą man mama išdidžiai pasakė, kad pagimdžiusi mane, lyg aš jos prašiau...Tiek po to teko gyvenime skausmo pamatyti-karas, traumos...
-O kas būtų, kad visi taip galvotų,-užginčiju jos mintį. Bet ji turi savo sprendimą.
-Ir gerai, žemėje nebūtų gyvybės, nebūtų ir skausmo. Spindėtų šalta kaip mėnulis.
Nežinau, ką ir besakyti. Juk ją ši mintis persekioja daug metų, seniai ji po šlaunikalnio lūžio sunkiai vaikšto, bet laikė karvę, paršiukus-prižiūrėjo pasiramstydama ramentais ūkį.
-Kai pakrypdavo koja, virsdavau lyg skausmas ne kojoje būtų, o galvoje...
Tarsi atspėjo mano mintis sesuo, ji dažnai taip. "Gal giminės esam"... -apie tokią minčių pynę sako sūnėnas Algis. Ir su juo kalbant taip būna.
Bet kaip ji dabar slepia tai savo veide?
-Vis lakstai apie mane lyg to reikėtų...Nebūtų žmogaus, nebūtų ir rūpesčių.
-O ką tada aš daryčiau? Ar norėtum, kad nebūtų manęs.
-Ne, bet kad visai nieko nebūtų...
Man pasidarė nesmagu nuo jos žodžių. Kokia kartais buvau laiminga, kad ji buvo mano vaikystę lydinti fėja. Tada dar nebuvo skausmo ar aš jį dabar pamiršau...
-Ir gyvenu dabar visai be reikalo...Jau 90 metų, o dar gyvenu.
Supratau, kad jai dabar skauda, bet to neparodo, nes man irgi bus skaudu.
-Kaimynė Marija slaugė savo vyrą kelerius metus. Ir ji pateisino savo vargą, nes jam daug sunkiau sirgti, negu man jį prižiūrėti,-lyg sutinka su mano mintimis Verutė.
-Skausmą, sako, duoda Dievas, kad po mirties žmogus amžinai laimingas gyventų...
Nežinau ką ir besakyti. Tyliu ir klausausi. Žinau ir aš, kas yra skausmas, bet jis praeina ir vėl gyveni.
-Gal čia tik sakoma žmonėms, kad nusiramintų...
Kokios išsiraizgiusios gyslos jos rankų paviršiuje, nereikia ir anatomijos vadovėlio.
Skauda ir be judesio likusios rankos.
-Man dar gerai, nereikia rėkti iš skausmo...
Pakeliu savo rankas ir jos skauda nuo Verutės kilnojimo, bet nepalyginsi su jos skausmu...
Ona Baliukienė
Dabar atsikėliau nuo sesers Verutės lovos, apkamšiau-gal užmigs...
Kiek daug ji man jau kelinta diena kalba apie tą patį-skausmą. Jai irgi skauda...Seniai nebevaikšto, anksčiau dar ilgėliau pasėdėdavo, todėl mažiau ir skaudėjo, o dabar...
-Dažnai pagalvoju,-monotoniškai kalba Veronika.-Kam žmogui reikia ir gimti? Žiūriu į Saulę, kitas planetas ir galvoju, kad ten geriau-nėra skausmo.
Senolė atsidūsta, skaistus jos veidas visai ramus, nors žinau-skauda, todėl taip ir sako:
-Kartą prie namo tujoje perėjo paukščiukai. Tėvai po vieną išskrenda ir grįžta. Tuja atrodė gyva. Išgirdau skausmingą paukštelio klyksmą. Vanagas griebė, plunksnelės pabiro į šalis-nebėra...Kaip jis bijojo, kovojo už gyvybę, nes dar maži vaikučiai lizde. Ir vanagas turi vaikų...
Verutė kažkaip nesmagiai nusišypso, nežinia, kaltina vanagą ar jį išteisina.
- Kartą man mama išdidžiai pasakė, kad pagimdžiusi mane, lyg aš jos prašiau...Tiek po to teko gyvenime skausmo pamatyti-karas, traumos...
-O kas būtų, kad visi taip galvotų,-užginčiju jos mintį. Bet ji turi savo sprendimą.
-Ir gerai, žemėje nebūtų gyvybės, nebūtų ir skausmo. Spindėtų šalta kaip mėnulis.
Nežinau, ką ir besakyti. Juk ją ši mintis persekioja daug metų, seniai ji po šlaunikalnio lūžio sunkiai vaikšto, bet laikė karvę, paršiukus-prižiūrėjo pasiramstydama ramentais ūkį.
-Kai pakrypdavo koja, virsdavau lyg skausmas ne kojoje būtų, o galvoje...
Tarsi atspėjo mano mintis sesuo, ji dažnai taip. "Gal giminės esam"... -apie tokią minčių pynę sako sūnėnas Algis. Ir su juo kalbant taip būna.
Bet kaip ji dabar slepia tai savo veide?
-Vis lakstai apie mane lyg to reikėtų...Nebūtų žmogaus, nebūtų ir rūpesčių.
-O ką tada aš daryčiau? Ar norėtum, kad nebūtų manęs.
-Ne, bet kad visai nieko nebūtų...
Man pasidarė nesmagu nuo jos žodžių. Kokia kartais buvau laiminga, kad ji buvo mano vaikystę lydinti fėja. Tada dar nebuvo skausmo ar aš jį dabar pamiršau...
-Ir gyvenu dabar visai be reikalo...Jau 90 metų, o dar gyvenu.
Supratau, kad jai dabar skauda, bet to neparodo, nes man irgi bus skaudu.
-Kaimynė Marija slaugė savo vyrą kelerius metus. Ir ji pateisino savo vargą, nes jam daug sunkiau sirgti, negu man jį prižiūrėti,-lyg sutinka su mano mintimis Verutė.
-Skausmą, sako, duoda Dievas, kad po mirties žmogus amžinai laimingas gyventų...
Nežinau ką ir besakyti. Tyliu ir klausausi. Žinau ir aš, kas yra skausmas, bet jis praeina ir vėl gyveni.
-Gal čia tik sakoma žmonėms, kad nusiramintų...
Kokios išsiraizgiusios gyslos jos rankų paviršiuje, nereikia ir anatomijos vadovėlio.
Skauda ir be judesio likusios rankos.
-Man dar gerai, nereikia rėkti iš skausmo...
Pakeliu savo rankas ir jos skauda nuo Verutės kilnojimo, bet nepalyginsi su jos skausmu...
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą