Prie stalo susėsdavo didelė šeima:tėvai, dvi seserys ir keturi broliai. Pokary stalas nebuvo visko pilnas. Namuose patys malė ir kepėsi duoną. Ir dabar prisimenu-toks salstelėjęs rugių kvapas, kieta dantyse treškanti plutelė. O minkštimas, atriektas ir padalintas riekėmis, tarsi juokėsi daugybe mažų skylučių...Taip ir išmokau skaičiuoti.
Kol suvalgydavau, kąsdavau po penkias,- nedaug toje riekėje buvo tų penketukų. Ir visas po to gyvenimas tarsi buvo kalnelių ir duobučių virtinė.
Visam gyvenimui išliko padėkos jausmas mamai, kepusiai ir raikiusiai duoną.
-Aneliut, gal turi ko prie batvinių?
Prie krosnies vėl sukdavosi mama ir traukė avienos kauliukų. Visiems po vieną. Kiek ten prie jų tos mėsos, bet pasūdyta gerokai, sudėta į tos pačios avies skrandį ir parūkyta, kad ilgai negestų, buvo raudona ir skalsi.
Ir vėliau vidurinioji sesuo Elė , kai jau gyveno atskirai, savo šeimoje, taip įsūdydavo, kad ilgai reikėdavo mirkyti ir vis tiek-net lūpas graužė.
Tėvas visada taip: "Aneliut ir Aneliut",- jo vieta prie stalo. Taip ir aš visam gyvenimui supratau moters dalią. Jai tenka rūpintis, kad šeima būtų soti, nors ir kaip toje pasakoje kareiviui-iš kirvio išvirk...
Pietums ne visi susirinkdavo, visiems vis kiti darbai.
Net ir tėvą sunku būdavo prie stalo prisikviesti-jis vis kažką dirbdavo ir nemėgo nebaigęs dėl valgio eiti į trobą.
-Ar nematai, kad aš dirbu!-atsišaukdavo iš kiemo.
Tekdavo laukti ir uostyti iš krosnies sklindantį batvinių kvapą. Ir duonos nesmagu buvo imti-žinojau net ir be žodžių, tik tada, kai paduos.
Mamos darbas daug menkesnis-juk namie, aplink krosnį...
Po pietų vėl visi kildavo kas sau. Mama, surikiavusi tuščius puodus ir išplovusi indus, sėsdavo verpti ar austi. Troboje ratelis visada dainuodavo mamos balsu. Ir tos dainos,- vis kitokios, kasdien kitaip skambančios,-priklausė nuo nuotaikos.
-Aneliut, paduok mano akinius.
Tėtė jau krapštosi po stalu-nukrito. Dažnai nukrisdavo ir laikrodžio ratukai. Jaunas norėjo būti laikrodininku, šiek tiek ir mokėsi šio amato. Vėliau buvo tik atokvėpis nuo kitų ūkio darbų. Tada aš lįsdavau po stalu-maži pirštukai sugraibydavo mažyčius ratukus, kuriuose dar buvo ir skylutės...
Daug visko mokėjo tėtis. Vyniodavo ir varinę vielą, pasidarydavo"ausinę":po karo būdavo miške primėtyta ryšininkų paliktų ričių. Broliai rasdavo ir viską tempdavo namo. Daug buvo lentelėje pribedžiota skylučių, kad būtų galima perjungti stotis. Aš niekada nesiklausiau-buvau per maža. Man tik duoną kandant jos ir kištukai šmėžuodavo prieš akis.
Kai žaisdavau su vyriausios Ievos pasiūta lėle, dažnai pakeldavau galvą į viršų ir matydavau ant medinės karties iškeltą anteną.
O stogas buvo dengtas nendrėmis, todėl tūkstančiai skylučių, dabar jau parudavusių nuo lietaus, tarsi žiūrėdavo, iš kur sklinda tas garsas į tėtės ausį...
Daug panašių buvo ir molinėje sienoje-tokios mažos bitelės išgrauždavo, po to užklijuodavo-ten jų vaikai. Gal irgi valgė duoną su daug daug skylučių?
Ir dabar man įdomu žiūrėti, kaip vandens paviršiumi bėga purslai: tykšta ir sudūžta- kaip mano vaikystės prisiminimai...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą