Sausuolių laužai

Senyvi medžiai miško vidury
Nekliūva-po kiek metų patys virsta
Ir negenėtos šakos sminga iš aukštai.
O, jau mačiau, kaip jie palinksta,
Girdėjau bildesį ir aimanas dažnai...
Stebėdavau, kaip jų kamienai plinka
Ir be žievės boluoja dar ilgai.
Lietus per liemenį nubyra, žemėje ištirpsta.
Girdėjau šaukiančius iš skausmo,
Kai pilnos akys nerimo,
Aplinkui nesidairo, nes akli visai...
Prikaustytiems prie žemės,
Kai nebegali patys atsistoti,
Pavieniui kuriami laužai...
O iki tol senoliai laukia, stovi,
Kad juos greičiau pakviestų į tenai.
Ir žyra kibirkštys į naują plyną plotą-
Tai žybsi atmintis, bet neilgai.
Visų tokia lemtis-
Kalbėti tik nedrįstam apie tai.
2009