Didžiausias džiaugsmas buvo mano pačios darbo popierinė lėlė. Ją siūlais surišau iš sąsiuvinio lapo. Ji buvo raudonais žandukais, kaip mano sesuo Ieva, nupieštomis garbanėlėmis.
Ir sukneles iškirpau net kelias - visokiomis gėlytėmis buvo išmargintos, jų raštas vis skyrėsi...Kaip galėjo nesiskirti, nes kasdien pro akis plaukė vis kitoks metų laikas. Lėlė buvo laiminga, šypsojosi, nes buvo pasipuošusi.
Visos mergaitės nori būti gražios. Dėl to jų niekas nevadina Narcizais, nes taip ir turi būti. "Nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė"...
-Ani, aš tau pasiuvau sijonėlį, apsivilk.
Netikiu savo ausimis. Pasiūdavo ir anksčiau. Kokios gražios buvo mano kelnaitės iš šilkinių atraižėlių, kurios buvo sudėtos kupare,-taip vadino seną dar mano močiutės kraičių skrynią.
Ta skrynia nebuvo rakinama ir buvo mums, vaikams , masalas. Žinojau viską, kas ten gulėjo: valnis-taip vadindavo mama juostą, kurią jai davė jos mama suvystytiems vaikams drobinę skepetą surišti."Užaugs draugiški, vieni kitų neapleis". Nejaugi tai tiesa.?Mes visi septyni užaugome rišami ta juosta. Gaila, kad ji neišliko mano vaikams, o dabar niekas taip ir suvystyti nemokėtų:"Pažiūrėkit, jau stovi",- sakydavo mama, nors vaikeliui būdavo kelios dienos-taip dabar prisimena Ieva.
Ir mano vaikaičiams būtų tokia juosta gerai...Tik jie dabar kepurnėjasi mano akyse nuo pirmų dienų kelnytėmis apmauti - tikri vyrai.
Bet juostos, oi, kaip reikėtų...
Stoviu prieš langą, kuris man atstoja veidrodį, ir netveriu džiaugsmu. Ne tik sijonėlis su petnešomis, bet ir rauktomis rankovėmis bliuzkelė,-taip vadino palaidinukes. Ryt eisiu į mokyklą pasipuošusi, jau ne iš mamos seno sijono pasiūta suknele, kurios ir mano popierinė lėlė nenorėtų apsivilkti.
O sijonas iš kažkokio seno, juodo, plonos vilnos rūbo. Lyg ir nemačiau aš jo toje mūsų skrynioje, gal kabojo ant sienos, kad kandys nesukapotų...
Nuraudusi atsisėdau ant suolo ir vis apžiūrinėjau savo naują rūbelį-dabar atrodžiau kaip mano lėlė.
Ir diena atrodė šiandien šiltesnė. Bėgau į mokyklą visą kelią, kad mane pamatytų mergaitės, mano draugės. Kai mokytoja pasakė, kad pertrauka, susikibome rankomis ir šokame. Dainuojame pačios:"Jurgeli, meistreli"... Mokėdavome ir kitokių.
Šios dienos pradžia buvo nušviesta saulės...Pamiršau ir savo lėlę...
Sėsdama į suolą netyčia užkliuvau ir brrr...Išplyšo kaip ta vystyklų juosta mano sijono apačia.
Gerai, kad buvo paskutinė pamoka. Sugniaužusi sijoną nuskubėjau prie pakabų, griebiau tėtės išdirbtus ir paties pasiūtus kailinius, kurie nebuvo patogūs, ir tekina leidausi namo.
Priglaudžiau prie savęs savo popierinę lėlę ir verkiau, verkiau.
-Ani,-vėl švelnus sesers balsas.-Nebijok, gal dar kažką surasiu. Ir šitą susiūsiu, kad nesimatytų.
Bet kur tau. Tiek buvo sukiužęs, kad teko išmesti.
Gerai, kad liko skrynioje ta juosta, kuri ir dabar mus abi jungia...
Tik dabar supratau, kad tada jai nepasakiau "ačiū".
Dar pasakysiu. Einu...Dabar jau ne gėda šio žodžio...
Ir sukneles iškirpau net kelias - visokiomis gėlytėmis buvo išmargintos, jų raštas vis skyrėsi...Kaip galėjo nesiskirti, nes kasdien pro akis plaukė vis kitoks metų laikas. Lėlė buvo laiminga, šypsojosi, nes buvo pasipuošusi.
Visos mergaitės nori būti gražios. Dėl to jų niekas nevadina Narcizais, nes taip ir turi būti. "Nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė"...
-Ani, aš tau pasiuvau sijonėlį, apsivilk.
Netikiu savo ausimis. Pasiūdavo ir anksčiau. Kokios gražios buvo mano kelnaitės iš šilkinių atraižėlių, kurios buvo sudėtos kupare,-taip vadino seną dar mano močiutės kraičių skrynią.
Ta skrynia nebuvo rakinama ir buvo mums, vaikams , masalas. Žinojau viską, kas ten gulėjo: valnis-taip vadindavo mama juostą, kurią jai davė jos mama suvystytiems vaikams drobinę skepetą surišti."Užaugs draugiški, vieni kitų neapleis". Nejaugi tai tiesa.?Mes visi septyni užaugome rišami ta juosta. Gaila, kad ji neišliko mano vaikams, o dabar niekas taip ir suvystyti nemokėtų:"Pažiūrėkit, jau stovi",- sakydavo mama, nors vaikeliui būdavo kelios dienos-taip dabar prisimena Ieva.
Ir mano vaikaičiams būtų tokia juosta gerai...Tik jie dabar kepurnėjasi mano akyse nuo pirmų dienų kelnytėmis apmauti - tikri vyrai.
Bet juostos, oi, kaip reikėtų...
Stoviu prieš langą, kuris man atstoja veidrodį, ir netveriu džiaugsmu. Ne tik sijonėlis su petnešomis, bet ir rauktomis rankovėmis bliuzkelė,-taip vadino palaidinukes. Ryt eisiu į mokyklą pasipuošusi, jau ne iš mamos seno sijono pasiūta suknele, kurios ir mano popierinė lėlė nenorėtų apsivilkti.
O sijonas iš kažkokio seno, juodo, plonos vilnos rūbo. Lyg ir nemačiau aš jo toje mūsų skrynioje, gal kabojo ant sienos, kad kandys nesukapotų...
Nuraudusi atsisėdau ant suolo ir vis apžiūrinėjau savo naują rūbelį-dabar atrodžiau kaip mano lėlė.
Ir diena atrodė šiandien šiltesnė. Bėgau į mokyklą visą kelią, kad mane pamatytų mergaitės, mano draugės. Kai mokytoja pasakė, kad pertrauka, susikibome rankomis ir šokame. Dainuojame pačios:"Jurgeli, meistreli"... Mokėdavome ir kitokių.
Šios dienos pradžia buvo nušviesta saulės...Pamiršau ir savo lėlę...
Sėsdama į suolą netyčia užkliuvau ir brrr...Išplyšo kaip ta vystyklų juosta mano sijono apačia.
Gerai, kad buvo paskutinė pamoka. Sugniaužusi sijoną nuskubėjau prie pakabų, griebiau tėtės išdirbtus ir paties pasiūtus kailinius, kurie nebuvo patogūs, ir tekina leidausi namo.
Priglaudžiau prie savęs savo popierinę lėlę ir verkiau, verkiau.
-Ani,-vėl švelnus sesers balsas.-Nebijok, gal dar kažką surasiu. Ir šitą susiūsiu, kad nesimatytų.
Bet kur tau. Tiek buvo sukiužęs, kad teko išmesti.
Gerai, kad liko skrynioje ta juosta, kuri ir dabar mus abi jungia...
Tik dabar supratau, kad tada jai nepasakiau "ačiū".
Dar pasakysiu. Einu...Dabar jau ne gėda šio žodžio...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą