Mano gyvenimo vaizdeliai.Paukščiukai

Nežinau, kiek man buvo metų: gal treji ar dar mažiau. Ir šį man įstrigusį gyvenimo puslapį noriu atverti ir jums.
Labai mėgau saulę ir šilumą. Vėliau vartydama kažkokį seną, sesers vis skaitomą kalendorių, radau gimimo metų priklausomybę nuo dangaus kūnų. Aš buvau gimusi po Saule. Tuo visai netikėjau, bet šis įrašas irgi liko labai svarbus man visą gyvenimą.
Taigi- po Saule...
Ir tą dieną šildė saulė. Man buvo šilta ir gera bėgioti po kiemą-labiausiai mylėjau žąsiukus:
-Mamyte, kada jie skils?-vis klausdavau, kai ji prieš saulę žiūrėdavo, ar užverstas.
Leisdavo ir man pasižiūrėti. Jei gyvas kiaušinyje paukščiukas, juodas. Neužverstus mama atidėdavo į šalį.
Vėliau ir to nereikėdavo, klausydavosi, ar čiuža prisidėjus prie ausies: tada jau supratau, kokia didžiulė paslaptis-gyvybė.
-Ani, greit kišk po višta, gali sušalti.
Ir nuo tada mama man yra paslaptingoji gyvybės globėja.
-Prirauk žąsytėms pienių.
Ir bėgdavau pamiršusi visus savo žaidimams surinktus akmenėlius, labai panašius į kiaušinį. Švelnūs ir nugludinti, man patikdavo labiausiai.
"Greit skils ir pakils",-negrabiai dėliodavau savo dainelei žodžius. Ir dabar man į posmus liejasi saulė ir gyvybė...
Nuo keliuko išgirstu braškančius ratus, arklio kanopų ritmą-tai irgi mano daina. Kasdien girdėjau, kaip tėtis stogui dengti atveždavo nuo ežero nendrių. Atrodė taip iš toli jau girdėjosi šie garsai.
-Ani, ar laukei?-šypsosi tėtė nuo vežimo.
Labai norėjau ir aš su juo būti. Bet supratau, kad ten man ne vieta-tėtis dirba ir negerai trukdyti. Niekada neprašydavau to, kas man nepriklausė.
O tėtis ir pats suprato, ko aš noriu. Kai privažiavo prie molinės dar tik su grebėstais trobos, užkėlė ir parodė aukštyn-ten švietė saulė. Nejaugi nuo vežimo ji arčiau?
Vėl jo stiprios rankos pastatė mane ant žemės. Tada ištraukė iš kūlio vieną meldą, įsimaišiusį į nendres, ir surišo labai gražią antytę. Visai tokią, kaip mama padarydavo iš paskutinės duonos tešlos ir iškepdavo tik man.
-Ačiū,-net nebežinau, už kurią iki šiol dėkoju savo tėvams...
Nubėgau toliau, kad netrukdyčiau tėčiui iškrauti vežimo, žiūrėjau prieš saulę į susiraizgiusį meldą. Ne, dabar tai buvo antytė. Gal vėliau broliai mane taip ir šaukdavo, nes ilgai ilgai ją nešiojausi.
Pagaliau sulaukiau tikrų žąsiukų. Dar labai mažyčius mama išnešdavo prieš saulę pasivaikščioti. Jie skabydavo šviežią žolę, kuri buvo vos vos prasikalusi, kaip ir jie patys. Nauja gyvybė visada glaudžiasi prie kitos...
Greitai jie pavargdavo, svyruodami susirasdavo vietą po mano suknele, nes aš atsitūpdavau, kaip tai darė ir višta, bet jie labiau mylėjo mane, nors aš ir nebuvau motina. Prisiglausdavo man prie šlaunų ir čirpdavo. O aš jiems ir lopšinę buvau suderinusi:"Cypu-cypu prie Pilypo",- ir jie man visada atsiliepdavo. Snapeliais kutendavo man kūną, net šiurpuliai į širdį vėrė-taip buvo gera, kad aš esu jų mama...
Dabar visą vasarą galėsiu juos mylėti, saugoti. Nebuvo sunku ir anksti rytais keltis-jie laukė manęs, o aš-jų.