Maniau,kad vasaros saulutė
Riedės riedės ir nesustos
Ir žemę sveikins šiltas rytas,
Bus visad mėlynas dangus...
Kad bus laimingas, kas užgimęs,
Nė bado, vargo nebebus...
O čia ruduo lyg purvinu pirštu
Kalvas ir miškelius apsikabino
Ir nubraukė iš pievų žalumą;
Toks piktas, vėją gainioja
Ir barasi čia pat prie durų-net baisu.
Ir supratau, kad veltui vasarėlė
Ilgam norėjo sėstis į saulės ratus...
Taip atsikrato ir pasaulis
Visais, kas prisitaikyti nespėja,
Nemiega žiemą po ledu...
2009
2009 m. spalio 30 d., penktadienis
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą