Mano gyvenimo vaizdeliai.Seserys

Ir dabar, kai primerkiu akis žiūrėdama į saulę, pro blakstienas matau įvairiaspalvius blyksnius. Vieni ryškūs, kaip neseniai matyti vaizdai, kiti ,kampučiuose pasislėpę, jau blunka ir beveik išnyksta.
Dar stipriau suspaudžiu vokus ir viskas pajuoduoja. Turbūt ten slepiasi seniausi, ką vos vos prisimenu, o gal ir nenoriu prisiminti. Gera būtų, jei tokie visai užtemtų, bet tada būtų naktis.
Kol kas spaudžiu akių obuolius ir spindi raudoni ratilai.
-Ani,-išgirstu mielą balsą.
Tai šaukia mane vyriausioji sesuo Ieva. Labai dar norėčiau žaisti saulės spinduliais, bet greitai keliuosi ir net nenusipurčiusi smėlėtos suknelės bėgu namo. Kam ją purtyti, jei molinėje troboje smėliu pabarstyta asla niekuo nesiskiria nuo darželio kamputyje mano išraustos duobutės.
Ten besiknaisiodama ir suradau vandens.
O tėtis vis kasė šulinį ir vis jį užkasdavo, nes molis siekė kelis metrus ir nė šnypšt.
Į ten ir dabar dažnai bėgu, nes vanduo man- vaikystėje rasta gyvybės čiurkšlė, trykštanti iš geltono smėlio...
-Ani,-gal ir dabar ji mane šaukia, kai nebegali atsikelti nuo lovos...
Visada žinau, ko jai reikia.
-Pažiūrėk, Ani, ar per bulves į Slenkupį nenubėgo žąsiukai.
Jie tokie gudrūs, kai nori maudytis. Bet visi mažyliai būna tokie, ko nori, reikia žūtbūt pasiekti. Gerai, kad tokie būtų ir užaugę...
-Ani,- vėl girdžiu nuo kalnelio jos balsą,-prirauk paršiukams žliugės pareidama.
Raunu ją pasidygėdama. Po bulvienojais ir dieną lapeliai būna šlapi, slidūs, limpa prie pirštų. Visai kaip varliūkščiai, kai naktį bėgant įlenda į tarpupirštį ir lekia net virš galvos, o kartais ir tiesiai į veidą.
- Ani!
Dabar jau žinau, ką ji man pasakys ir nieko nelaukdama bėgu prie ėriukų, kurie užrietę uodegėles striksi tiesiai į daržą. Apsiės batvinių lapais ir išpūs pilvukai. Lapų ne gaila, bet ėriukai maži, labai gražūs.
Jų būdavo visokių: juodų, baltų, melsvų, bet visi garbaniai.
Pasižiūriu į besišypsančią seserį ir prunkšteliu: ji stovi prieš saulę, o jos kaštoninės garbanos visai kaip ėriukų.
Susivokiu, kad taip galvoti negerai ir prikandu lūpą.
-Ani, gal nori pieniuko su puta?
Kaip nenorėsi! Ji ir pati žino-juk ir sekdavau paskui, kad tik nuo kibiro viršaus ją graibyčiau. Ir niekas vėliau man nepasiūlė didesnio skanėsto: cukraus vata buvo panaši, bet šalta ir lipo prie lūpų kaip žliugė. O čia...Kvepia kažkuo-tikriausiai švelnia meile. Tada to nesupratau.
-Ani, nunešk ir mamai puoduką, kol neataušo.
Tokia ji buvo visiems. Visi vyriški ir moteriški darbai gulė ant Ievos pečių. "Vyriausiam ir sunkesnę naštą Dievulis parenka",-sakydavo kai kada mama, kurios senokai nėra prie mūsų...
O Ievos balsas ir dabar skamba, bet duslus, prikimęs.
Ko norėti, beveik visą amžių ji mane šaukė. Bėgau pas ją kaip pas savo antrąją mamą.
-Ani...
Kas? Gal vėl išvirto stiklinė, kurios ji jau nebemato?Išsiliejo vanduo...