Kerštas

Labai baisus žmogus,
Kai protą jo užtemdo kerštas
Dėl nuoskaudos ar žodžio
Ir neberanda išeities;
Tik prigimtinis jausmas-
Pulti ir rankas sau susiteršti,
Į purvą atsakyti tuo pačiu
Ir smogti iš peties.
Bijau ir maišto, kuris griauna,
Nesukuria geresnių pamatų-
Tik vėl nuo nulio keliasi iš naujo,
Istorija taip sukasi ratu...
Tik šviesoje subliūkšta
Veidmainystė, melas;
Tada užmiršta kerštą
Kaip tamsos nasrus.
Tik nemanykime, kad pasiklydę
Tarp aistrų ir keršto,
Vėl susikursime gražius namus.
2009