Šįmet Ievai sukako 90 metų. Ši data lyg strėlė perbraukė ir taip jau silpną jos kūną, bet dabar palietė ir sielą. Sušlubavo ir atmintis. O, kokia ji buvo! Atsimindavo visų mūsų gimimo datas. Ir kaip atradome šį nuostabų pasaulį. O padėjo kaimo moterys, kaip J.Tum0- Vaižganto apysakoje "Nebylys". Tik mes visi užaugome. Kiek mamos jėgos leido...
Ji seniai mirė, o vyriausioji sesuo, buvusi mums antroji mama, jau pameta minčių giją...Dabar sėdžiu prie jos lovos dieną ir naktį ir klausau jos pasakojimų.
Labai ji mylėjo močiutes. Tėtės mama gyveno kartu.
Maža ką ir ji prisimena apie ją, bet vis mini geru žodžiu.
-Nežinau, kiek man buvo metų, bet prisimenu, kaip kieme šūkavo žmonės, kažkas nešė kibirus ir pylė vandenį. Kai paaugau, mama pasakojo, kad degė kaminas ir prie jo sukrauti daiktai. Užsiliepsnojo spaliai. O aš laikiausi įsikibus močiutės sijono ir jai trukdžiau. Bet ji saugojo ne tik trobą nuo ugnies, bet ir mane-savo akių šviesą. O mano akys, štai ir visai užgeso.-Atsidusta ji.
- Kai ji mirė, sėdėjau ir žiūrėjau į ją. Paskui prie karsto sėdėjau ir laukiau, kad tik ji prasimerktų. Taip ir nesulaukiau...
Čia Ieva nutyla ir aš matau per jos skruostą riedančią ašarą. Tiek gyvas žmogus, jei jį prisimena ir dėl jo verkia...
Vajė, kad tik nekiltų gaisras. Juk aš savo sesers ir iš trobos neišneščiau...Kažin, ar ji jaučia mano susirūpinimą?
Kita močiutė, mamos mama, gyveno atskirai.
-Retai ji mane aplankydavo,-tęsia pasakojimą sesuo.-Vis žiūrėdavau į kalniuką, kada pasirodys mano močiutė. O ten tik tekėjo saulė, kitoje pusėje, už kito, leidosi. Pagaliau sulaukiau! Nušvito toje pusėje lyg saulė...Bėgau jos pasitikti, o ji mane pakėlė ant rankų ir priglaudė. Atrodo, kad ir dabar jaučiu jos ranką, glostančią man galvelę. Tada mačiau jos šypseną, iš akių šviesą, kuri, rodos, šviečia ir dabar...
Ieva trumpam nutyla ir vėl per raukšlėmis išvagotą veidą byra ašara- meilė kitai močiutei.
Gal ir neįdomu tai skaityti, bet man šie pasakojimai-malda. Sėdžiu naktį prie sesers lovos ir mąstau-kiek jos širdyje meilės, jei po beveik 90 metų tokios skaidrios ašaros...
O jos pačios akys aptemo...
Dabar galiu tik klausyti ir klausyti-gerti jos širdies šviesą.
Kai ji pavargsta pasakodama vis tą patį,-turbūt visi seni taip dalina savo prisiminimus,- užsnūsta čia pat sėdėdama. Guldau ją ant pagalvės ir jaučiu dar gerą šilumą, sklindančią iš jos sumenkusio kūno. Gal ją ir šildo šie prisiminimai...
Aš savo močiučių niekada nemačiau. Jei ne ji, nežinočiau, kaip šviečia akių saulė...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą