Mažo žmogaus- maži piršteliai,
Bučiuoja, glosto juos mama.
Ir taršo, kai pasiekia, plaukus
Mylimam savo tėveliui,
Kada prie jo palinkusi galva.
Maži piršteliai auga ir vieni,
Nes kartais ir tėvų nėra...
Ir kas tada paglosto jiems galvelę,
Prie ko priglusta, kai ateina sutema.
Ir ką papasakos savo vaikeliams
Apie vaikystę, kuri buvo tarsi svetima.
Nebarkime mažų pirštelių-
Jie tik gležnos svajonės pabučiuota,
Liečianti pradžia...
Paglamonėju ir gyslotą, seną ranką
Atgulusiam ant patalo ligoniui-
Kuris dabar našlaitis,
Vienas likęs su skausmu, liga.
2009
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą